Galimybė keliauti...

   Skaitant Paulo Coelho žodžius „Galimybė keliauti nesusijusi su pinigais - ji susijusi su drąsa. Ilgus savo gyvenimo metus klajojau po pasaulį kaip tikras hipis - argi tada turėjau pinigų? Tikrai ne. Jų vos užtekdavo susimokėti už kelionės bilietus, bet tikiu, kad nors tada maitinausi blogai, nakvodavau traukinių stotyse, kalbos barjeras trukdė man bendrauti, priklausiau nuo svetimų netgi ieškodamas vietos nakvynei, tai vis tiek buvo gražiausi mano gyvenimo metai. “ iškyla tiek daug prisiminimų iš mūsų kelionės…nors keliavom tik tris mėnesius, bet ši kelionė privertė susimąstyti daugiau nei pastarieji mano gyvenimo metai. Kai miegi gatvėje ar ieškai maisto konteineriuose, imi įvertinti bet kokį nesugedusį maistą ar rastą vietą nakvynei su stogu.

   Sausi rūbai ir truputis maisto atrodė pakankama iki pilnos laimės pojūčio. Sėdėdavom gatvėj ir žiūrėdavom į žmones…kai kurie mus nužvelgdavo smerkiančiai, o kai kurie net pasidalindavo rankoje turėtu picos gabalėliu. Tiek daug judančių žmonių ir minčių o tu lyg sustojęs šioj akimirkoj, pašalinis asmuo nė nesuprantis, ką visi aplink kalba tai portugalų, tai ispanų, tai italų kalbomis. Ir regis nieko daugiau nė netrūksta... esi čia su visais savo širdimi. Neturi namų, neturi pinigų, neturi nė ko pavalgyt ir jautiesi laimingas tiesiog būdamas.

   Tik tada suvokiau, ką reiškia posakis „išdrįsk ir būsi laisvas“. Reikia tik pirmo žingsnio į priekį, į kelionę, į nuostykį ir būsi laisvas nuo viso materialaus turto, nuo gatvių, kuriose jauteisi saugus vien todėl nes jas jau žinai atmintinai. Dabar tu esi čia, kažkur šioje Žemėje, laimingas sėdėdamas ant šaligatvio ir žvelgdamas į pasaulį atviromis akimis. 

Džiaugiesi kažką sutikęs

   Tvarkiausi telefono atmintinę ir radau sakinį „Džiaugiesi kažką sutikęs“. Jį parašiau kelionės metu. Pamenu, kaip sėdėjau miesto centre ant šaligatvio šalia kuprinių ir laukiau, kol draugas grįš iš miesto su kartoninėmis dėžėmis, kurias rinkdavome iš konteinerių, kad būtų šilčiau ir, žinoma, minkščiau miegoti. Atrodo net dabar širdis suvirpa prisiminus tada išgyventas emocijas, kai jautiesi toks vienas nors nesi vienišas, toks liūdnas, nors tuo pačiu laimingas...tikriausiai tinkamiausias žodis tam jausmui apibūdinti – sumišęs. Susitikau pati su savimi, tokia, kokios dar niekad nemačiau. Visgi trys mėnesiai kelionės miegant palapinėje visokiuose užkampiuose, prausiantis viešuosiuose tualetuose ir kasdien valgant konservuotas pupeles su duona yra ne menkas išbandymas.  Maniau, kad pradėsiu įvertinti lovą, šiltą maistą, na visus tuos patogumus, bet įvyko visai kitaip. Svarbesniais tapo tie maži dalykai, tie kasdieniai, kurių nė nebepastebi, nebevertini jų nei teigiamai, nei neigiamai – jie tiesiog yra. O man tada bežvelgiant į du susitinkančius draugus atrodė, kad susitikti su kažkuo, būtų tikras džiaugsmo kupinas momentas. Nesakau, kad nebuvau tada laiminga, sakau, kad tos pirmos susitikimo akimirkos būna tokios žavingos, tokios jautrios ir laimingos, bet anksčiau niekad jomis taip nesidžiaugiau, kaip tada, kai sėdėjau gatvėje ir negalėjau niekam parašyti „Ei gal nori šiandien susitikti?“.