Džiaugiesi kažką sutikęs

   Tvarkiausi telefono atmintinę ir radau sakinį „Džiaugiesi kažką sutikęs“. Jį parašiau kelionės metu. Pamenu, kaip sėdėjau miesto centre ant šaligatvio šalia kuprinių ir laukiau, kol draugas grįš iš miesto su kartoninėmis dėžėmis, kurias rinkdavome iš konteinerių, kad būtų šilčiau ir, žinoma, minkščiau miegoti. Atrodo net dabar širdis suvirpa prisiminus tada išgyventas emocijas, kai jautiesi toks vienas nors nesi vienišas, toks liūdnas, nors tuo pačiu laimingas...tikriausiai tinkamiausias žodis tam jausmui apibūdinti – sumišęs. Susitikau pati su savimi, tokia, kokios dar niekad nemačiau. Visgi trys mėnesiai kelionės miegant palapinėje visokiuose užkampiuose, prausiantis viešuosiuose tualetuose ir kasdien valgant konservuotas pupeles su duona yra ne menkas išbandymas.  Maniau, kad pradėsiu įvertinti lovą, šiltą maistą, na visus tuos patogumus, bet įvyko visai kitaip. Svarbesniais tapo tie maži dalykai, tie kasdieniai, kurių nė nebepastebi, nebevertini jų nei teigiamai, nei neigiamai – jie tiesiog yra. O man tada bežvelgiant į du susitinkančius draugus atrodė, kad susitikti su kažkuo, būtų tikras džiaugsmo kupinas momentas. Nesakau, kad nebuvau tada laiminga, sakau, kad tos pirmos susitikimo akimirkos būna tokios žavingos, tokios jautrios ir laimingos, bet anksčiau niekad jomis taip nesidžiaugiau, kaip tada, kai sėdėjau gatvėje ir negalėjau niekam parašyti „Ei gal nori šiandien susitikti?“.