Ir kodėl niekas niekada neatkreipė dėmesio į kilimą? Taip, jis toks senas, kad pajudinus, atrodo, galėtų mus visus uždusinti su savo šimtametėmis dulkėmis, kurių prikaupė daugybei kojų jį trypiant diena iš dienos. Jis ne tas eilinis senukas, kuris nebesugeba nė pirštelio pajudinti - jam tieisog nepatinka judėti. Išminties per daug, kad matytų prasmę lakstyti iš vietos į vietą, tikintis, kad toji mums priklausanti vieta yra kažkur kitur, kitame pasaulio krašte, o ne mumyse pačiuose.
Jis kasdien tyliai, pagarbiai leidžia mums jį trypti. Ne tik leidžia, bet ir priglaudžia, sušildo kiekvieną vaiką besimokantį vaikščioti ir krintantį ant jo kaskart, kai kojos nusprendžia jog dar ne laikas keliauti, priglaudžia ir kiekvieną šunelį, kuriam žaidimai ant žemės, ant šio seno kilimo, yra geriausia pramoga pasaulyje.
Jis girdėjo tiek daug juoko, sugėrė ašarų jūras, priglaudė kiekvieną kritusį iš nevilties - niekada nesiskundė. Ir dabar, štai jis guli ramus, o aš sėdžiu ant jo, niekada anksčiau nesusimąsčiusi, koks jis garbingas ir didis. Bet dabar kitaip...dabar man norisi jį apkabinti ir padėkoti už kiekvieną dieną, kai mokiausi vaikščioti ir kritau, už kiekvieną sekundę praleistą žaidžiant šaltą žiemą tačiau nejuntant šalčio jo dėka, už šią akimirką...
No comments:
Post a Comment