Magiškas karaliaus sodas

   Kartą seniai seniai didelių miškų glūdumoj gyveno karalius. Tačiau jis buvo kitoks nei daugelis karalių: toks paprastas jog žmonės mėgdavo juokauti, kad šis miškas karaliau nė neturi. Nei karūną jis mėgo nešioti, nei įmantriai rengtis. Tik vis kartodavo kiekvienam sutiktam: ne rūbas žmogų puošia, o jo padaryti darbai.

   Ne veltui, matyt,  žmonės žirgus pasikinkę pas jį per visus bruzgynus važiuodavo. Ilgai važiuodavo, kelias valandas, kol pasiekdavo jo molinį dvarelį. Visos apylinkės kalbėjo apie šio karaliaus auksines rankas, didžiulę išmintį ir neapsakomą meilumą. Sakydavo, kad jo sode pabuvus vos valandėlę žmogus tampa daug geresnis ir sveikesnis, o ir atmintis visiems pagerėdavusi.

   Karalius kasdien sulaukdavo bent vieno svečio atvykusio pasisemti  jo sodo skleidžiamos magijos. Ir visus jis priimdavęs, kaip sau artimus draugus, tik niekam neleisdavęs augalėlių iš sodo skinti. Mat augalai, kaip ir žmonės viską jaučia, todėl su jais ir šnekėti reikia, ir glostyt nes kitaip neaugantys.

   Vieną vakarą po ilgų dienos darbų karalius nuėjo miegoti į savo dvarelį, kur gyveno daugybė žvėrelių. Mėgdavę jie pas karalių dvarely šaltom naktim prisiglausti o ir karalius nepykdavęs. Patiko jam žvėrelių draugija. Visi kartu valgydavę ir maistu dalindavosi. Tačiau tą naktį, kai pilnas mėnulis švietė ir perkūnas danguj dundėjo, vienas nedorėlis atėjo vogti senojo karaliaus augalėlių.Norėjo jis sau visą magiją pasiimti ir su niekuo nesidalinti. Manė, kad taps galingiausias visoj apylinkėj tiek daug augalėliu savam kambary turėdamas. Žinojo vagis, kad skint jų negalima tad išrovė ir į mažas medines dėžutes susodinęs visus uždarė. Parsivežė nedorėlis jas namo ir apsistatė aplinkui savo lovą tikėdamasis, kad kitą rytą pabus galingas, išmintingas ir pilnas energijos. Taip ir nuėjo miegoti su godžia šypseną ant veido.

   Anksti ryta, vos saulei ėmus kilti, karalius išėjo į lauką saulės ir augalėlių pasveikinti. Net širdis karalius sutojo plakus, kai pamatė išraustą visą sodą. Sukrito karalius ant žemės, atsisėdo ant akmens ir pasirėmęs galvą ranka žiūrėjo į sujauktą sodą. Net ašaros riedėjo skruostais. Visi gyvunėliai bandė guosti karalių. Kas uogų, kas kankorėžių nešė.

  Įdienojus , kai jau saulė visą dangų perkopus buvo, nedoras vagis šiaip ne taip iš lovos išsirangė. Žiūri jis į veidrodį, šokinėja, laksto, bando neįmintas mįsles įminti ir nieko. Toks, koks ir anksčiau buvęs: godus ir kvailas. Ėmė jis dėžutes, kur augalėlius susidono, darinėti. Žiūri, visi augalėliai suglebę, nudžiūvę. Iš to pykčio susikrovė augalėlius atgal į savo vežimą ir išjojo pas karalių aiškintis, kodėl augalai jo neklauso.

   Šiaip ne taip per tankius miškus pasiekė karaliaus dvarelį ir visas užsiputojęs puolė karalių plūsti rodydamas dėžutę su nuglebusiu žiedeliu. Karalius net pasišoko iš to džiaugsmo pamatęs, kas dėžutėje esą. Visas nušvito ir nė nepyko ant vagies. Paprašė, kad jam bent vieną augalėlį grąžintų norėdamas jį savam sodelį pasisodinti. Negana to dar ir paaiškino nedorėliui augalėlių magiškumo paslaptį. Mokė jį, kad augalėliam ne vieta dėžutėj uždarytiem augti, jie turi augt lauke visi kartu šaknelėm susikibę, vėjo glostomi ir saulės myluojami, bet ir tai ne viskas. Dar ir žmogaus rankos juos turi glostyti, kalbėti su jais – tik tada tikroji magija atsiranda.

   Atidavė vagis karaliui vieną augalėlį, o kitus, vis iš to godumo, parsivežęs aplink savo lūšną apsisodino. Kaip liepė, taip ir padarė: mylėjo, rūpinos savo sodeliu. Žmonės sužinoję, dabar ir pas jį pradėjo važiuoti, ne tik pas karalių. O ir vagį žmonės pradėjo karaliaus mokiniu vadinti, geru minėti. Doru žmogumi tapo supratęs karaliaus žodžius, kad tik darbas žmogų puošia. Kai myli augalėlį, rūpinies tai ir jis tave saugo nuo visų blogybių, savo magija dalinasi.