Magiškos meilės dienos ❤

Kai gyvenime sutinki vyrą, kuriam svarbiausia tavo laimė - įgauni sparnus leidžiančius ieškoti savęs, bandyti, kurti. Jis tau dovanoja laisvę būti savimi. Atrodo, pradedi šviesti iš vidaus ir nori dalintis pačiais gražiausiais atradimais. Nori ir jam parodyti, ką gražaus radai savo margaspalviame moteriškame pasaulyje. Ką radau aš? Didžiulį norą matyti jo šypseną ir kurti ne tik dėl savęs, bet ir dėl jo. Dingsta visi egoistiški "man patinka" ar "man nepatinka" daryti tą ar aną. Atsiranda "man patinka jausti laimę". O ta laimė visada šalia, kai laimingas jis, kai laimingi tie, kuriuos myli ir tie, kurie tiesiog praeina pro šalį. Tokios dienos, kaip ši, Šv.Valentino diena, primena jog ne tik anais laikais, kai Šv. Valentinas slapčia tuokdavo poras, kurioms meilė buvo aukščiau už įstatymą ir mirties bausmę, vis dar gyvos širdyje. Tikrai ne dekoratyvinių širdelių kiekyje, o darbuose, kurie kuria magiškas akimirkas tarp tavęs ir tų, kuriuos myli. 

P.S. po nuostabaus vakaro mus Visata dar palepino ir padovanojo jau kiek lako svajonių apipintą dovaną - kuponą pasidaryti dvi tatuiruotes. 

Ačiū Audros meno galerijai 😏

Kai kažko nori, tikrai visas pasaulis paslapčia padeda tai pasiekti. 

Mylėkit - ir pasaulis jums atsakys tuo pačiu!

❤

some music 🎶 

Small Italy

Our friend asked us to visit him at his hometown Tryškiai. From this day we started to call this place "Small Italy". Why? Because this beautiful garden, table full of various food, flowers, warm weather and caring people reminds feeling in Italy. 

Such a warm memories and huge thanks for his family.

❤

Our friend Aurimas is an artist so of course artistic photos and some creation is necessary for us :)

Mandala festival

I guess we were laying on etch other and doing coolest circle selfie before leaving festival "Mandala" some people just stopped with a car and said "never grow up"
So we did it.
We are still enjoying everyday as children.
☮

check out our video here

Galimybė keliauti...

   Skaitant Paulo Coelho žodžius „Galimybė keliauti nesusijusi su pinigais - ji susijusi su drąsa. Ilgus savo gyvenimo metus klajojau po pasaulį kaip tikras hipis - argi tada turėjau pinigų? Tikrai ne. Jų vos užtekdavo susimokėti už kelionės bilietus, bet tikiu, kad nors tada maitinausi blogai, nakvodavau traukinių stotyse, kalbos barjeras trukdė man bendrauti, priklausiau nuo svetimų netgi ieškodamas vietos nakvynei, tai vis tiek buvo gražiausi mano gyvenimo metai. “ iškyla tiek daug prisiminimų iš mūsų kelionės…nors keliavom tik tris mėnesius, bet ši kelionė privertė susimąstyti daugiau nei pastarieji mano gyvenimo metai. Kai miegi gatvėje ar ieškai maisto konteineriuose, imi įvertinti bet kokį nesugedusį maistą ar rastą vietą nakvynei su stogu.

   Sausi rūbai ir truputis maisto atrodė pakankama iki pilnos laimės pojūčio. Sėdėdavom gatvėj ir žiūrėdavom į žmones…kai kurie mus nužvelgdavo smerkiančiai, o kai kurie net pasidalindavo rankoje turėtu picos gabalėliu. Tiek daug judančių žmonių ir minčių o tu lyg sustojęs šioj akimirkoj, pašalinis asmuo nė nesuprantis, ką visi aplink kalba tai portugalų, tai ispanų, tai italų kalbomis. Ir regis nieko daugiau nė netrūksta... esi čia su visais savo širdimi. Neturi namų, neturi pinigų, neturi nė ko pavalgyt ir jautiesi laimingas tiesiog būdamas.

   Tik tada suvokiau, ką reiškia posakis „išdrįsk ir būsi laisvas“. Reikia tik pirmo žingsnio į priekį, į kelionę, į nuostykį ir būsi laisvas nuo viso materialaus turto, nuo gatvių, kuriose jauteisi saugus vien todėl nes jas jau žinai atmintinai. Dabar tu esi čia, kažkur šioje Žemėje, laimingas sėdėdamas ant šaligatvio ir žvelgdamas į pasaulį atviromis akimis. 

Džiaugiesi kažką sutikęs

   Tvarkiausi telefono atmintinę ir radau sakinį „Džiaugiesi kažką sutikęs“. Jį parašiau kelionės metu. Pamenu, kaip sėdėjau miesto centre ant šaligatvio šalia kuprinių ir laukiau, kol draugas grįš iš miesto su kartoninėmis dėžėmis, kurias rinkdavome iš konteinerių, kad būtų šilčiau ir, žinoma, minkščiau miegoti. Atrodo net dabar širdis suvirpa prisiminus tada išgyventas emocijas, kai jautiesi toks vienas nors nesi vienišas, toks liūdnas, nors tuo pačiu laimingas...tikriausiai tinkamiausias žodis tam jausmui apibūdinti – sumišęs. Susitikau pati su savimi, tokia, kokios dar niekad nemačiau. Visgi trys mėnesiai kelionės miegant palapinėje visokiuose užkampiuose, prausiantis viešuosiuose tualetuose ir kasdien valgant konservuotas pupeles su duona yra ne menkas išbandymas.  Maniau, kad pradėsiu įvertinti lovą, šiltą maistą, na visus tuos patogumus, bet įvyko visai kitaip. Svarbesniais tapo tie maži dalykai, tie kasdieniai, kurių nė nebepastebi, nebevertini jų nei teigiamai, nei neigiamai – jie tiesiog yra. O man tada bežvelgiant į du susitinkančius draugus atrodė, kad susitikti su kažkuo, būtų tikras džiaugsmo kupinas momentas. Nesakau, kad nebuvau tada laiminga, sakau, kad tos pirmos susitikimo akimirkos būna tokios žavingos, tokios jautrios ir laimingos, bet anksčiau niekad jomis taip nesidžiaugiau, kaip tada, kai sėdėjau gatvėje ir negalėjau niekam parašyti „Ei gal nori šiandien susitikti?“. 

Magiškas karaliaus sodas

   Kartą seniai seniai didelių miškų glūdumoj gyveno karalius. Tačiau jis buvo kitoks nei daugelis karalių: toks paprastas jog žmonės mėgdavo juokauti, kad šis miškas karaliau nė neturi. Nei karūną jis mėgo nešioti, nei įmantriai rengtis. Tik vis kartodavo kiekvienam sutiktam: ne rūbas žmogų puošia, o jo padaryti darbai.

   Ne veltui, matyt,  žmonės žirgus pasikinkę pas jį per visus bruzgynus važiuodavo. Ilgai važiuodavo, kelias valandas, kol pasiekdavo jo molinį dvarelį. Visos apylinkės kalbėjo apie šio karaliaus auksines rankas, didžiulę išmintį ir neapsakomą meilumą. Sakydavo, kad jo sode pabuvus vos valandėlę žmogus tampa daug geresnis ir sveikesnis, o ir atmintis visiems pagerėdavusi.

   Karalius kasdien sulaukdavo bent vieno svečio atvykusio pasisemti  jo sodo skleidžiamos magijos. Ir visus jis priimdavęs, kaip sau artimus draugus, tik niekam neleisdavęs augalėlių iš sodo skinti. Mat augalai, kaip ir žmonės viską jaučia, todėl su jais ir šnekėti reikia, ir glostyt nes kitaip neaugantys.

   Vieną vakarą po ilgų dienos darbų karalius nuėjo miegoti į savo dvarelį, kur gyveno daugybė žvėrelių. Mėgdavę jie pas karalių dvarely šaltom naktim prisiglausti o ir karalius nepykdavęs. Patiko jam žvėrelių draugija. Visi kartu valgydavę ir maistu dalindavosi. Tačiau tą naktį, kai pilnas mėnulis švietė ir perkūnas danguj dundėjo, vienas nedorėlis atėjo vogti senojo karaliaus augalėlių.Norėjo jis sau visą magiją pasiimti ir su niekuo nesidalinti. Manė, kad taps galingiausias visoj apylinkėj tiek daug augalėliu savam kambary turėdamas. Žinojo vagis, kad skint jų negalima tad išrovė ir į mažas medines dėžutes susodinęs visus uždarė. Parsivežė nedorėlis jas namo ir apsistatė aplinkui savo lovą tikėdamasis, kad kitą rytą pabus galingas, išmintingas ir pilnas energijos. Taip ir nuėjo miegoti su godžia šypseną ant veido.

   Anksti ryta, vos saulei ėmus kilti, karalius išėjo į lauką saulės ir augalėlių pasveikinti. Net širdis karalius sutojo plakus, kai pamatė išraustą visą sodą. Sukrito karalius ant žemės, atsisėdo ant akmens ir pasirėmęs galvą ranka žiūrėjo į sujauktą sodą. Net ašaros riedėjo skruostais. Visi gyvunėliai bandė guosti karalių. Kas uogų, kas kankorėžių nešė.

  Įdienojus , kai jau saulė visą dangų perkopus buvo, nedoras vagis šiaip ne taip iš lovos išsirangė. Žiūri jis į veidrodį, šokinėja, laksto, bando neįmintas mįsles įminti ir nieko. Toks, koks ir anksčiau buvęs: godus ir kvailas. Ėmė jis dėžutes, kur augalėlius susidono, darinėti. Žiūri, visi augalėliai suglebę, nudžiūvę. Iš to pykčio susikrovė augalėlius atgal į savo vežimą ir išjojo pas karalių aiškintis, kodėl augalai jo neklauso.

   Šiaip ne taip per tankius miškus pasiekė karaliaus dvarelį ir visas užsiputojęs puolė karalių plūsti rodydamas dėžutę su nuglebusiu žiedeliu. Karalius net pasišoko iš to džiaugsmo pamatęs, kas dėžutėje esą. Visas nušvito ir nė nepyko ant vagies. Paprašė, kad jam bent vieną augalėlį grąžintų norėdamas jį savam sodelį pasisodinti. Negana to dar ir paaiškino nedorėliui augalėlių magiškumo paslaptį. Mokė jį, kad augalėliam ne vieta dėžutėj uždarytiem augti, jie turi augt lauke visi kartu šaknelėm susikibę, vėjo glostomi ir saulės myluojami, bet ir tai ne viskas. Dar ir žmogaus rankos juos turi glostyti, kalbėti su jais – tik tada tikroji magija atsiranda.

   Atidavė vagis karaliui vieną augalėlį, o kitus, vis iš to godumo, parsivežęs aplink savo lūšną apsisodino. Kaip liepė, taip ir padarė: mylėjo, rūpinos savo sodeliu. Žmonės sužinoję, dabar ir pas jį pradėjo važiuoti, ne tik pas karalių. O ir vagį žmonės pradėjo karaliaus mokiniu vadinti, geru minėti. Doru žmogumi tapo supratęs karaliaus žodžius, kad tik darbas žmogų puošia. Kai myli augalėlį, rūpinies tai ir jis tave saugo nuo visų blogybių, savo magija dalinasi. 

Jei Dievas būtų

Ištrauka iš kelionių dienoraščio:

„Jei Dievas būtų, būtu taip, kaip yra rytinė paukščių giesmė ar palmių šlamesys, norėčiau jo paprašyti aiškumo. Bent vieno saulės spindulėlio prasprūdimo pro tankius minčių debesis, tą miglą, bet jis tylus tarytum tas kalnas  priešaky. Stūkso čia jau tūkstančius metų, matė daugybės žmonių istorijas, bet niekada neištarė nė žodžio. Taip, kaip Dievas, nekalba su manimi, taip ir kalnas. Turi lipti aukštyn: kilti, kristi ir vėl kilti, kol pažinsi jį visą ir tuo pažinimu atrasi save. Matyt, taip ir Dievas nori, kad per jo pažinimą atsakymai ateitų. Ateitų taip savaime, kaip paukščiai rytais giedoja ir palmių lapai šlama.“